Nudėvėtų veidų blogas

motina
mirė gimdydama palaikį mano kūną,
o tėvas pasiūlė pasikart,
kai pasakiau kas esu.

septintas vilkų karalius
ir kalno viešpats,
giminaitis laumių,
brolis aitvarų.

pievose basom,
kad žolės ploni stiebai
susmigtų į pėdas
ir iki pat širdies užaugtų.

briedžio ragų vainikas
švies visiems iš tolo -
aš einu,
erelio plunksnom apsirėdęs.

jie mane pakorė.
džiaugsmu pritvinkusį.
pačiam gražume
numiriau,
apglėbęs storą šaką.

***

varva
nuo veido
naktis

atodūsiais savo
slysta į širdį,
kad ten pasiliktų.

dieve, kaip gaila tamsos.

kūdikis guli lopšy
prie motinos lovos.
ji mirus,
o jis -
gyvenimą ką tik laimėjo.

dieve, kaip gaila tamsos.

senolis malda
palydi mažą savo
gyvenimo gėlę,
paskutinį žiedą
šįvakar
vėjo rankon įdėjusią

žvakė negali paguosti tamsos.

tūkstančius pėdų
žvaigždėse pamatytum,
jei naktį pakeltum akis,
jei galėtum
jeigu norėtum,
jei nebijotum.

mirusių gretos
tyliai žygiuoja pro mano duris.
tai tamsa tematys.

dieve, kaip gaila.

***

šalta buvo toji naktis.
vienišas gatvės žibintas
ramiai snaudė
negyvoj savo šviesoj,
o medžiai šnibždėjo
paskutinį sudie
mirštantiems lapams.
iš tamsos žengė moteris.
sustojo, sutvisko ugnis
ir cigaretės dūmas
lėtai pakilo aukštyn.
žibintas pakirdo
iš snaudulio,
sužibo vaiskiau,
apsidairė.
šalia moters stovėjo vyras.
jie nekalbėjo,
jis nežvelgė jai į akis,
ji nelietė jo skruosto,
jie nebuvo pažįstami.
žibintui taip pasirodė.
jų kūnai drebėjo,
jau laikas.
tik žalsvos katino akys
dar matė tamsoj
du nykstančius žemės vaikus.
migdamas žibintas
laimingai šypsojos
fantaziją savo pamiršęs.
pažeme draikėsi smilkstančios nuorūkos dūmas.
naktis pernelyg šalta buvo.

***

Mano mirtis -
Dar vienas įrašas
Tavo dienoraščio lapuos.

Voratinkliais apaugo
Knygos, saugančios
Mūsų istoriją.
Ir niekam nerūpi,
Kas buvo žmogus,
Kas jis yra,
Kas esu aš.

Mano mirtį
Nuplukdys upės vanduo
Į jūrą,
O nuo ten, sako,
Netoli ir dangus.

Bažnyčios rūsiuos
Saugo mūsų gimimo
Dienas.
Jų nepažintum
Net Viešpaties šviesą
Ten nusinešęs.

Mano mirtis -
Ir vėl, tik statistinis vienetas,
Gyvenimas dūla
Miegančio miesto rūsiuos.

***

vienišas mėnulis
vaiposi po langu.
sutemos sugulę
savo meilę svarsto.

liejas muzika
iš vakaro peizažo,
varnomis į galvą
skrenda.
čia lizdus sukrauna
ir karkia graudžiai
giesmes iš storų,
dulkėtų knygų.

golemas nubunda,
nakčiai pasiruošęs
šūsnį skiaučių,
ant kurių
surašė gyvenimo
sonatą,
tokią liūdną,
tokią linksmą,
šokiui,
įkapėmis pasipuošus,
skirtą.

neria vąšeliu
našlė
savo vyro veidą.
vietoj Viešpaties
paveikslo,
kad turėtų kur maldas,
krūtinėje nebetelpančias,
dėti.

mes - vaikai.
vaikštome gatvėmis
ir gėrimės kalėdų papuošimais,
basais,
aklais,
plikais,
ant virvių pakabintais.

ant ešafoto lipam,
naiviai šypsomės,
akis į budelius pakėlę,
į krepšį galvai nuriedėjus,
sužinome,
ko paklaust nedrįsom -
ar skauda žmogui gimstančiam,
ar mirusiam baisu.

ereliui ant sparnų
girnas pakabinę
juokėmės iš jo skausmų.
dabar -
net verkti bijome
tylioj tamsoj.

golemas
savo sapną nugyvenęs
rašyti eina naujų gyvenimo
parodijų,
kad kitą naktį būtų pasiruošęs.

mėnulis surimtėjo.
ir sutemos nutilo
savo meilę svarsčiusios.

***

Vakar pasikorė mano kaimynas.
Ir jo kadaruojančios kojos trankėsi į sieną.
Negalėjau užmigti.
Šiandien atėjo vyrai.
Jie darė kratą
Mano virtuvėje.
Ir nieko nerado.
Tik cukrinę,
Skolintą prieš savaitę ar dvi.
Ir jie apkaltino mane
Žmogžudyste.
Pakorė čia pat,
Teismą minutės surengę.
Visą naktį mano kojos trankėsi
Į kito kaimyno sieną.
Kažin ar jis miega?
Jei ne,
Tai gal geria arbatą
Iš puodelio,
Kurį jam paskolinau praeitą vakar?

***

Sveika, naktie,
Malonėmis apdovanojanti.
Girdžiu tylius
Šnabždėjimus,
Matau šešėlį,
Slenkantį pasieniu,
Užuodžiu aitrų
Dūmų kvapą,
Ragauju sūrų
Prakaitą nuo lūpų.
Liečiu
Tujas,
Už mano lango
Žalią tylą
Grojančias.

Šviesa?
O kam man ji?
Aš neregys ir nebylys
Aš kurčias
Išpjautas man liežuvis.
Aš naktyje
randu ko trokštu.

***

Dar viena diena
traukinių stotyje.

Išvykimas
atvykimas

žali suoliukai
po medžiais žaliais
žalios sienos, vagonai.
Žolė.
*
Temsta,
bet dar ne vakaras.
Lis galbūt.
Lyja.
Tamsta,
leiskite,
jūsų bagažas.
Nieko tokio,
pakelsiu.
Šilingas?
Jūs labai dosnus.
Karieta jūsų laukia.
Štai ten, lietuje.
*
garvežio dūmus
nužudo lašai.
Bėgiai vėl spindi.
Pameni?
Rudens spindesys.
Žėri it deimantai.
Tavo veidas?!
Jis tolsta
nyksta
skęsta
pavirsta spinduliu
bėgių šiltų
*
paskutinė diena traukinių stotyje.
Jis jau čia.
Šeštas takas.
Tuščios kupė.
Mašiniste,
važiuojam į mirtį
ir į pasaulio pabaigą.

—–

Man šis vakaras
Yra ypatingas.
*
Blizga sniegas
Ir draikos plaukai

Raganos miega,
O jų kerai

Tyliai kirba
Urveliuos pelių.

Stiklinė išslydus
Tūkstančiu virto

Mažyčių akių.
Į saują nebesurinksi

Audros debesų.
*
Troškus kambarys
Kampas dulkėtas
Pina vorai
Sapną skylėtą

——-

Niaukiasi.
Kyla audra.
Vėjo šuorai debesis vaikos.
Medžiai linguoja
Lig žemės, Ligi dangaus.

Pirmieji lašai.
Ant mano veido-
Ant tavo.
Nuplausiu akis lietumi.
Ir vėl praregėsiu,
galbūt įtikėsiu.

Paupio lankos juoduoja.
Dejuoja žolė.
Griaudžia ir trankos
širdis.
Atmintys sėlina
Žaibo viršūne -
Velniškas šokis
Šviesos siautuly.
*
Rimsta.
Debesys sklaidos.
Sugrįžta laikas.
Mirę vėl džiaugias tyla.
…
Manęs nebėra.
Tavęs nebėra.
…
Toli vakarėjančio miesto
Tušti žiburiai
Saujoj sugniaužti.

——-

Sparnais suplasnojęs baltais
Pakilau ir numiriau
Saulės šešėly.
***
O buvo taip.

Groteskiškas regėjimas paprašė leidimo
aplankyti mane mano vienutėj.

Aš nesutikau.
Bet norais kelias į pragarą grįstas.

Pragaras atėjo pats.

Su savo dvigalvėm paleistuvėm
Ir kirmėlėtais vaikais.
Motina šėrė sūnų
Nudvėsiusio liūto plaukais.
Sūnus augo ir tvirtėjo
Žmonių akyse,
Tamsoje - mažytis
pusdvėsis padaras,
meldžiantis dar
šilumos.
Nors trupučio cukraus lietaus.
Lyja šiurpuliu.

Nusprendžiu išvykti.
Išlikti - vienintelis tikslas.
Sparnai iš sapnų
Vaikų nekaltų.
Kraujo ašaros
vagiant jų gyvenimus.

Sumaliau girnom
garsus.
Išlydžiau vaizdus
Ir regėjau
Nemirtingą būtybę
Anapus tylių
Saulės paniekos pliūpsnių.
***
grotos pakluso
fizikai lenkės žemai
karaliai nešė dovanas,
kurių neprireiks.
Nusileidau
į mirštančios motinos glėbį.

——-

Velėkite žlugtą,
seserys mano.
Amžiną atilsį
Duoki joms, Dieve.

Motinos veidą
raukšlės nusėdo.
Liūdesį pina,
širdgėlą verpia.

Dūsauja dalgis,
rūdys suėdė.
Tėvo širdis
miega papėdėj
mirusių kalno.

Ateikite, seserys.
Šventė mūs kaime.
Iš lauko gėlių
Ir bičių medaus
Užgimė veidas
Mažyčio žmogaus.

Mirusių kalno taku
Seserys vedasi tėvą.

Motinai raukšlės išgijo,
Meldžiant į pamirštą Dievą.

——–

Rodyk draugams